Vyrų ir moterų nemiga – kodėl ji tokia skirtinga

Vyrų ir moterų nemiga – kodėl ji tokia skirtinga
Lytinės elgesio ypatybės (androgininis, moteriškas ir vyriškas elgesio tipai) pas abiejų lyčių atstovus sąlygoja kai kuriuos miego sutrikimus. Nemiga pasireiškia arba sunkiu užmigimu, arba nepakankama miego kokybe. Dėl tokio miego žmogus jaučiasi neišsimiegojęs, dažnai skundžiasi nuovargiu, silpnumu, galvos skausmais. Su tokiais simptomais moterys kreipiasi į gydytojus 3 kartus dažniau nei vyrai. Anksčiau buvo manoma, kad tai lemia lytiniai skirtumai. Bet dabar paaiškėjo, kad daug svarbesni yra skirtumai, lemiantys abiejų lyčių psichotipus. Manoma, kad gamta numatė žmonių populiacijai būtiną 7-8 valandų miego trukmę. Tyrimai parodė, kad moterų miegas bet kuriam amžiuje yra gilesnis nei vyrų miegas, bet tuo tarpu moterys dažniau skundžiasi miego sutrikimais. Paaiškinti tai hormonų skirtumais mokslininkai nesugebėjo ir atsirado lytinio veiksnio versija. Moteriškas elgesys charakterizuojasi noru aptarinėti savo problemas su kitais žmonėmis, skųstis. Todėl vyrų nemiga dažnai lieka tiesiog už bendravimo ribų, neaptarinėjama. Bet tuo tarpu nepakankamas arba nekokybiškas miegas blogai veikia ir vyrų, ir moterų organizmą. Trumpesnis nei 6 valandų miegas padidina hipertonijos, cukrinio diabeto, virusinių ligų riziką. Ilgai trunkanti nemiga išsekina nervinę sistemą, sukelia depresijas ir stresus. Padidėja priklausomybės – nuo alkoholio arba nuo migdomųjų – rizika. Išskiriama ūminė nemiga kaip streso rezultatas. Ji atsitinka dėl konfliktų, sudėtingų gyvenimo situacijų. Žmogus naktį negali atsikratyti vidinės įtampos, kuri neleidžia jam atsipalaiduoti. Tokios būsenos praeina be gydymo dingus nemigą sukėlusiai priežasčiai. Egzistuoja antrinė chroninė nemiga psichinių ligų fone. Pavyzdžiui, neurozių metu, kai sutrinka slopinimo ir dirginimo procesų pusiausvyra. Egzistuoja ir nemigos forma, atsirandanti be akivaizdžios priežasties. Tai savotiška „išmokta insomnija“. Žmogus taip bijo neužmigti, kad trukdo pats sau ir dirbtinai save įvaro į nemigą. Jis taip stengiasi priversti save užmigti, kad aktyvuojasi smegenų funkcija, trukdanti miegui. Gaunasi užburtas ratas: kuo aktyvesnės yra žmogaus pastangos užmigti, tuo sunkiau tai realizuojama. Tokiais atvejais žmogus pradeda bijoti paties „sudėtingo užmigimo“ proceso, dažnai vartoja migdomuosius. Bandymas nutraukti migdomųjų vartojimą grąžina problemą. Tokie sutrikimai reikalauja profesionalios psichologinės pagalbos, būtina pakeisti požiūrį į šią situaciją.

Add Comment